Jaunieji bitininkai

Pagaliau projekto „Bitė Žmogui“ dalyviai eina „prie reikalo“! Nors ir negalima nuvertinti pasiruošimo projektui etapo (pvz. komandos formavimas, neformalūs mokymai), šiandien pagaliau žengti pirmieji tvirti dalyvių žingsniai bitininkystės link. Prasidėjo betarpiškas susipažinimas su bičių istorija, naudingosiomis savybėmis, terapinėmis jų galiomis bei, žinoma, įgėlimais!

"Apsiginklavę" bitininko amunicija Eitvydas, Austėja ir Eglė traukia prie bičių

                      Antalieptėje jau įsibėgėjo reguliarūs susitikimai tarp jaunųjų bitininkų  ir jų mokytojo – Vinco Kibirkščio, didžiąją dalį savo gyvenimo atidavusio vaikų mokymui bei bitininkystei. Šių susitikimų-mokymų dalyvė Austėja, dalinasi savo įspūdžiais:

„Mūsų naujasis mokytojas pirmiausia visų paklausė ar nesame alergiški bičių įgėlimui (nes kaip sužinojome jų išvengti auginant tuos padarėlius nelabai įmanoma, o alergiškam žmogui įkandimas gali baigtis net mirtimi). Jis taip pat papasakojo apie bičių produktus ir dvasinę naudą gaunamą iš šių mažųjų padarėlių: medų, bičių pikį, bičių duonelę, bičių pienelį, bičių nuodus (kuriuos, kaip sužinojome, ankščiau labai vertindavo, todėl ankščiau bitės žiauriu būdu buvo marinamos, tačiau dabar jau surastas pakaitalas). Toliau bitininkas kalbėjo apie tai, kad yra toks gydymas bičių produktais - apiterapija, ir, kad bitės yra labai vertingos – jose viskas yra reikalinga net kūneliai! Mus nustebino, kad net kai kur skiriamas gydymas,  kurio metu reikia mėgautis avilio kvapu, dar sužinojome, kad žmonės auginantys bites ilgiau gyvena bei išsikapsto iš įvairių negalių, kai imasi bitininkystės.“

Bičių spiečius – gyvas darinys turintis poreikių, reikalaujantis nuolatinio rūpesčio ir atsakomybės.  Patyręs bitininkas turi žinoti, jog bitės irgi gali būti piktos, joms gerti reikalingas švarus vanduo ir net tai, kad dūminei užkurti geriausiai tinka drebulės ar liepos puvėklis, tik ne pušies ar eglės. Bitininkas Vincas rūpinasi, kad Antalieptės jaunimas susipažintų su visomis bitininkystės amato subtilybėmis. Tačiau šis projektas skirtas ugdyti ne vien dalyvių teorines žinias. Kad galima būtų vadintis bitininku, toli gražu neužtenka vien teoriškai pažinoti bites ir darbą su jomis. Todėl pasiklausę nuotaikingų bitininko istorijų dalyviai patraukia prie avilių:

                      „Jautėmės nelabai drąsiai, prie avilių artyn nėjome, Vincas pajuokaudamas sakė, kad tie, kurie nori nebijoti bičių tegu pritupia prie avilio ir skaičiuoja iš dešinės išskrendančias, iš kairės įskrendančias bites ir po kelių skaudžių įkandimų baimė išblės. Vėliau gavome gaubtus ir su drebančiomis kinkomis žygiavome prie avilio, gerai, kad prieš susitikimą buvome įspėti apsirengti medvilniniais ar drobiniais drabužiais, kaip bitėms patinka, nevalgyti prieš tai medaus, būti švariems – taip eiti prie bičių šiek tiek drąsiau.“